Šiandien nusprendėme skirti laiką Lindos miesteliui – baltam, saulėje spindinčiam Rodo kampeliui, apie kurį buvome girdėję tiek daug, kad atėjo metas pagaliau pamatyti savo akimis.

Šioje kelionėje su nuomotu automobiliu mums nelabai pasisekė. Viena padanga kažkur leido orą, tad kiekvieną rytą ir vakarop tekdavo ją prisipūsti iš naujo. Trumpam svarstėme skambinti nuomos agentūrai, bet greitai nusprendėme, kad važiuoti per visą salą iki Rodo miesto, laukti, kol kas nors sugalvos pakeisti automobilį, o gal net visą padangą, ir tam sugaišti pusę dienos, nenorime.

Galiausiai nusprendėme, kad kol kas tai nėra pasaulio pabaiga – prisipūsti padangą ne taip jau sunku. Kol nereikia pūsti kas valandą, viskas OK. 😅

Pirma stotelė: Lindos

Kadangi istorinis Lindos centras yra riboto eismo zona, automobilį tenka palikti už miestelio ribų. Aplink Lindą parkavimo vietų netrūksta, tačiau dauguma jų – mokamos.

Galima statyti automobilį Lindos Beach stovėjimo aikštelėje, bet čia parkavimo kainos gana aukštos, o popietę ir vakare dėl intensyvaus eismo išvažiuoti į pagrindinę gatvę gali tapti tikru kantrybės išbandymu.

Mes rinkomės praktiškesnį variantą – palikome automobilį virš Šv. Pauliaus įlankos. Čia yra dvi stovėjimo aikštelės: Lindos Parking 3 (nemokama) arba Lindos St. Paul’s Parking aikštelė (5 €). Iš čia patenkama tiesiai į Lindos gatvelių labirintą, tad labai patogu.

Devintą ryto nemokama aikštelė buvo jau pilna, o Lindos St. Paul’s Parking jau puspilnė. Aplink zujo vaikinukai, rodantys, kur statyti automobilį ir pas kuriuos reikia susimokėti – atsiskaitymas tik grynaisiais.

Jau nuo stovėjimo aikštelės atsiveria graži Lindos panorama.

Kai nusileidome į miestelį, mums labai pasisekė – siauromis gatvelėmis vaikščiojome beveik vieni. Atrodė, lyg Lindos priklausytų tik mums.

Laipteliais kilome link Lindos Akropolio. Ne, ne prekybos centro. 😂

Kelias iš Lindos senamiesčio į Akropolį prasideda visai nekaltai – siauromis, baltomis gatvelėmis tarp namų, kur dar galima trumpam pasislėpti pavėsyje.

Tačiau vos išėjus iš miestelio prasideda akmenuotas takas, kylantis stačiai į kalną, kur nebėra jokio pavėsio. Todėl būtinai pasirūpinkite vandeniu.

Internete skaičiau, kad pakeliui galima rasti labai daug pasiūlymų užkilti asiliukais. Laimei, mes to nematėme, ir labai norisi paprašyti: neremkite to ir jūs.

Į Akropolį tikrai įmanoma užlipti patiems – nelekiant, su trumpomis pauzėmis, kelią įveiks kiekvienas. Tikrai!

Kuo aukščiau kopi, tuo labiau atsiveria vaizdai – Lindos baltų namų jūra apačioje, žydra įlanka ir begalinis horizontas.

Kai pagaliau pasieki Akropolį, visas vargas akimirksniu pasimiršta.

Antra stotelė: Akropolis

Lindos akropolis – tikras miestelio simbolis, stovintis čia jau daugiau nei tris tūkstančius metų ir iškilęs net 116 metrų virš Lindos. Tai viena lankomiausių vietų visoje Graikijoje, o restauravimo darbai čia vyksta iki šiol. Net jei istorija nėra jūsų stiprioji pusė, šią vietą tikrai verta aplankyti – vien dėl masto ir vaizdų.

Dar VI a. pr. Kr. čia pradėta formuoti senovinė viršutinė miesto dalis (akro – viršus, polis – miestas). Vėliau romėnai pridėjo savų statinių, o XV a. Jono riteriai kalną pavertė galinga tvirtove, skirta gynybai nuo osmanų.

Iki šių dienų išliko nemažai kolonų, sienų ir pastatų fragmentų – vaikštant tarp jų aiškiai matosi skirtingų laikotarpių pėdsakai.

Svarbu žinoti planuojant vizitą: nuo 2024 m. balandžio 1 d. visi lankytojai į Akropolį įleidžiami tik su bilietais, kuriuose nurodytas konkretus įėjimo laikas. Įeiti galima likus 15 min. iki pasirinkto laiko ir dar 15 min. po jo.

Rekomenduojama atvykti maždaug 30 minučių anksčiau, kad nereikėtų skubėti ar nervintis. Beje, net jei vėluojate, lankytojai dar įleidžiami iki 20 minučių prieš darbo laiko pabaigą bet per tas 20 minučių nieko nespėsite pamatyti.

Išėjus iš Akropolio, deja, pamatėme ir mes pirmuosius asiliukus, jau užlipusius į viršų ir kantriai laukiančius kitų turistų. Todėl pasikartosiu dar kartą: prašau, neremkite to! 🙏

Leidžiantis žemyn, grožėtis vaizdais buvo kur kas lengviau nei kopiant į viršų. 😂

Pakeliui sutikome labai daug žmonių, tad tik dar kartą įsitikinome – atvykti čia verta kuo anksčiau. Saulė tuo metu jau kaitino gerokai stipriau, o vienintelė mintis buvo kuo greičiau pasislėpti pavėsyje senamiesčio gatvelėse.

Beveik kiekvienoje gatvelėje – po parduotuvę iš abiejų pusių. Asortimentas margas: nuo padirbtų prekinių ženklų marškinėlių ir rankinių iki tikrų (ar tikrai?) Graikijoje pagamintų lino drabužių, rankų darbo aksesuarų, magnetukų ir kitokių suvenyrų.

Tarp viso to – tavernos su stoginėmis terasomis, kioskai su šviežiai spaustomis apelsinų sultimis, mažesni ir didesni restoranai. Dabar viskas atgiję: minios žmonių, kad net sunku prasilenkti, vitrinos, balti namai, raštuotos grindinio plytelės.

Per automobilių aikštelę patraukėme prie Šv. Pauliaus įlankos.

Trečia stotelė: Šv. Pauliaus įlanka (Paralia Agios Pavlos)

Nuileidus keliu žemyn, radome pasislėpusį dar vieną labai gražų salos paplūdimį – Šv. Pauliaus įlanką.

Pasak vietinės legendos, būtent čia I a. po Kristaus į Rodą pirmą kartą išlipo apaštalas Paulius. Jo vardu pavadintoje įlankos rytinėje pusėje stovi spindinčiai balta Šv. Pauliaus koplyčia – nedidelė, labai fotogeniška ir dažnai pasirenkama vestuvių ceremonijoms.

Net jei legenda ir lieka legenda, pati vieta neabejotinai turi ypatingą atmosferą.

Apie 11 valandą žmonių jau buvo nemažai, bet mums dar pavyko rasti visai neblogą kampelį, kur ramiai pasitiesėme rankšluosčius.

Vanduo ne visur buvo idealus – vienoje vietoje matėsi lengva kuro plėvelė nuo valčių. Bet kitoje įlankos pusėje jis buvo krištolo skaidrumo ir snorkelinant matėme pulką mažų spalvotų žuvyčių.

Ketvirta stotelė: The Mule’s Brew

Mums vakar taip pat patiko Alyki Beach, kad šiandien nusprendėme, kad reikia ten nuvažiuoti pakartotinai. Tačiau pakeliui Rico akys užkliuvo už The Mule’s Brew. Pasirodo, tai visai nauja, neturistinė vieta, kur galima paragauti gero craft beer, kurį jis taip mėgsta.

Užsisakėme mažą degustacinį rinkinuką – tiksliau, užsisakė Rico, nes aš su alumi nelabai draugauju.

Kol Rico degustavo alų, aš stebėjau kaip kitoje gatvės pusėje vaikštinėja palaidos ožkos.

Rico čia taip patiko, kad apsiriboti vien alumi nepavyko – išėjo ne tik su gera nuotaika, bet ir su „The Mule’s Brew“ marškinėliais. 😄 Rico šią vietą rekomenduoja! 🍻😄

Prieš pasiekiant Alyki Beach sustojome netoliese kažko užkąsti.

Penkta stotelė: Taverna Panorama

Papietavome čia labai skaniai, visai nebrangiai ir su gražiu panoraminiu vaizdu. Man ypač patiko česnakinė duona su tzaziki padažu ir graikiškos salotos. Mėsos patiekalai taip pat buvo labai gardūs.

Mums kompanijos tai pat netrūko: aplink stalus sukiojosi būrys kačių. Kas jų nemėgsta, tam gal būtų kiek per daug, bet mes – gyvūnų mylėtojai, tad mums jos netrukdė.

Tiesa, kai viena nusprendė lipti ant stalo, net mums teko brėžti ribą. Laimei, po pirmo „ne“ katytė viską suprato. Taip ir pietavome – su vaizdu, gera nuotaika ir tikru „miau-miau“ koncertu fone. 🐈‍⬛ 🎶

Šešta stotelė: Alyki Beach

Šiandien nuomonės apie Alyki paplūdimį nepakeitėme. Ir šiandien čia buvo taip pat gera.

Krištolo skaidrumo vanduo, uolos, bangos ir visiška ramybė aplinkui. Maudėmės, ilsėjomės, stebėjome jūrą ir dar kartą pagalvojome, kad vakarinė salos pusė yra nepelnytai nuvertinta.

Alyki Beach kol kas drąsiai lieka mūsų favoritų sąraše.

Septinta stotelė: Vayia restoranas

Priešais mūsų viešbutį stovi restoranas, kurį visą savaitę vis nužiūrinėjome, bet kažkaip vis buvo gaila pinigų – juk vakarienės viešbutyje jau apmokėtos iš anksto. Tačiau šiandien nusprendėme: gana, kitaip ramybės neturėsime. Restoranas turi net 4,8 žvaigždutės „Google Maps“ su daugiau nei 1 000 atsiliepimų, tad smalsumas nugalėjo. Taip šiandien pagaliau ten ir nuėjome.

Restoranas priklauso dviem broliams dvyniams, kurie beveik po kiekvieno sakinio pridėdavo „you’re welcome, yes please“. Ne tik skaniai čia pavakarieniavome bet ir prisijuokėme. Dar ilgai po atostogų tas „you’re welcome, yes please“ buvo mūsų su Rico bajeris, kurį tik mes supratome. 😅 Papasakojus tai neskamba juokingai, bet mes ten tikrai gerai prisijuokėme. 😅

Vakarienei užsisakėme makaronus su jūros gėrybėmis – buvo labai skanu.

Beje, restoranas dirba tik sezono metu, nuo pavasario iki spalio mėnesio pabaigos.

Po vakarienės dar neskubėjome grįžti į kambarį. Lėtai pasivaikščiojome po apylinkes aplink mūsų viešbutį. Žvaigždėtas dangus, jūros ošimas… Ech… Tobulas vakaras.

Penktadienis, rugsėjo 27 d, 2024 m.

Paskutinį rytą planavome atsikelti anksti – norėjome dar kartą, jau paskutinį, pasigrožėti saulėtekiu Rodo saloje. Kai suskambo žadintuvas, mintis buvo tik viena: apsiversti ant kito šono ir dar trumpam nugrimzti į sapnų karalystę. Ačiū tam, kuris sukūrė „snooze“ funkciją. 😅

Galiausiai šiaip ne taip išlipome iš patalų ir tiesiu taikymu patraukėme link vandens. Ir tikrai nepasigailėjome. Daugiau nieko nekomentuosiu – saulėtekio grožį įvertinkite patys.

Noriu tik paminėti vieną svarbų dalyką – visos saulėtekio nuotraukos be jokių filtrų. Dangus iš tiesų buvo toks oranžinis ir ryškus, kad net atrodė nerealu. Saulė kilo labai lėtai, spalvos keitėsi tiesiog prieš akis, o aplink tvyrojo visiška tyla – tik jūra, lengvas vėjas, mes ir vienišas žvejys tolumoje.

Toks rytas buvo pats geriausias atsisveikinimas su Rodo sala.

Kelionė baigėsi, bet mintyse jau pakuojame lagaminus iš naujo – juk pasaulis dar pilnas vietų, kur norisi sugrįžti arba nuvykti pirmą kartą.

Ačiū, kad čia keliavote kartu.
Iki kito karto – kitoje kelionėje. 🌬️ ✈️

Armina 🤍

Šįryt nusprendėme pasukti į vakarinę salos pusę. Beveik visuose skaitytuose bloguose labiausiai giriami lankytini objektai yra rytinėje pakrantėje, tad norėjosi šiek tiek nukrypti nuo „klasikinio“ maršruto.

Po pusryčių sėdome į savo nuomotą automobilį ir tiesiog leidomės ten, kur akys veda. Kelias atrodė beveik tuščias – važiuojant sutikdavome vos po vieną kitą automobilį, o jausmas buvo toks, lyg visa sala tą rytą priklausytų tik mums.

Pirmasis mūsų sustojimas – paplūdimys, „Google Maps“ pavadintas „Дикий пляж” (nesuprantu, kodėl man rusiškai tą pavadinimą meta 😅). Ilga, laukinė pakrantė, jokių gultų, jokių barų, jokių žmonių – tik vėjas, didelės bangos ir žydra jūra.

Tikras kontrastas rytinei salos pusei: laukinė, nepaliesta gamta. Tai puiki vieta trumpam stabtelėti, įkvėpti sūraus oro ir paklausyti garsiai ošiančių jūros bangų.

Toliau stabtelėjome ant nedidelės kalvos netoli Kisalas Beach – nuo jos atsivėrė labai graži panorama į pakrantę ir bangų skalaujamą vakarinę salos pusę.

Toliau stojome prie Monolithos Viewpoint. Vaizdas vėlgi nuostabus – jūra, uolos, miškai…

Vėliau pravažiavome pro mažą kioskelį, kuriame vietinis senukas siūlo savo medų ir alyvuogių aliejų. Be jokių pompastiškų reklamų ar blizgesio – tik stiklainiai buteliai ir žmogus, kuris akivaizdžiai didžiuojasi tuo, ką parduoda. Tokios smulkmenos man visada palieka didesnį įspūdį nei bet kuri turistinė parduotuvė.

Kitą dieną pas kitą senelį nusipirkome alyvuogių aliejaus ir orange honey. Nors aš pati nesu didelė medaus gerbėja, šitas buvo žiauriai skanus. Aliejus irgi visiškai kito lygio nei iš parduotuvės: tirštas, geltonas, labai intensyvaus skonio. Mažas indelis medaus kainavo 8 €, o aliejus – 12 €. Ir abu buvo verti kiekvieno cento.

Pasiekiame Monolithos tvirtovę, kuri stovi ant milžiniškos uolos, maždaug 240 metrų virš jūros lygio.

Ją XIV a. pastatė Šv. Jono riteriai, kad galėtų stebėti pakrantę ir apsiginti nuo piratų bei priešų. Pati tvirtovė išlikusi tik dalinai, bet vieta vis tiek palieka labai stiprų įspūdį – tiek dėl istorijos, tiek dėl vaizdų.

Užlipus atsiveria kvapą gniaužianti panorama į Egėjo jūrą, laukinę pakrantę ir aplinkines kalvas. Kelias į viršų trumpas, bet status, todėl sportbačiai čia labai praverčia.

Riedame toliau – aplinkui viskas be galo gražu.

Niekaip nesuprantame, kodėl ši salos pusė taip dažnai lieka nuošalyje ir yra nuvertinama. Nuo kalvos pastebime dar vieną gražų paplūdimį ir nusprendžiame, kad laikas pertraukėlei.

Ir štai čia mūsų didysis atradimas visoje Rodo saloje – Alyki Beach. Paplūdimys iš smulkių akmenukų, kas mums, tiesą sakant, net labai patinka – nemėgstame valandų valandas gulėti saulėje. Tuo pačiu, prie pat įėjimo į vandenį yra kelios vietos su smulkiu smėliu, tad įbristi visai patogu. Vis dėlto vandens batai čia tikrai praverčia.

Jūrą skalauja neįtikėtinai skaidrus vanduo, kartais su kiek stipresnėmis bangomis, o pakrantę supa įdomių formų uolos, suteikiančios visai vietai laukinio žavesio. Ir geriausia dalis – mes čia buvome visiškai vieni. Absoliuti ramybė, jokio triukšmo, tik jūra ir vėjas. Ne tik šios dienos, bet ir visos kelionės highlight. 🤩 Vėliau tolumoje matėme vieną žmogų, kuris vėliau vėl kažkur dingo…

Atsigaivinę ir pasikrovę energijos, leidomės toliau vakarine pakrante. Vaizdai keitėsi vienas už kitą gražesni.

Ties Kritinia pasukome namų link. Vakarėjanti vakarinė pakrantė dar kartą priminė, kokia įvairi ir netikėta gali būti Rodo sala.

Neskubant, su galvoje dar besisukančiais dienos vaizdais ir lengvu nuovargiu grįžome į viešbutį – būtent tokios dienos lieka ilgam. 🤩

P. S. Šitas senukas šiek tiek prajuokino. Kol kiti siūlo suvenyrus, jis rado savo nišą rinkoje.🤭

Laukite tęsinio! 🤍
Armina

Vos už dešimties kilometrų nuo Rodo, giliai žydroje Egėjo jūroje, slypi nedidelė, bet labai charizmatiška Chalki sala. Iš tolo ji atrodo tarsi didelis uolų gabalas, iškilęs beveik 600 metrų virš jūros. Tačiau vos prisiartinus, vaizdas pasikeičia akimirksniu.

Aplink uosto molą išsirikiavę pasteliniai namukai sukuria nepaprastai jaukų ir harmoningą vaizdą, visiškai kitokį nei kai kurios Rodo vietos su griežtesne architektūra. Už nugaros – seni vėjo malūnai, palei krantinę – kviečiančios užeiti tavernos ir kavinės, o uoste ramiai siūbuoja spalvingos žvejų valtys.

Į Chalki iš Rodo miesto du kartus per savaitę kursuoja keltas. Už bilietus dviem žmonėms pirmyn ir atgal sumokėjome 42 €, o pati kelionė truko vos valandą.

Kadangi iki Rodo miesto uosto mums nemažas gabalas kelio, teko keltis ir išvažiuoti gana anksti. Bet už tai buvome apdovanoti įspūdingu saulėtekiu!

Prisipažinsiu, tas nuolatinis važinėjimas pirmyn–atgal kartais šiek tiek nervina, bet mūsų viešbutis mums taip patinka, kad kantriai taikstomės. Automobilį pasistatėme visai prie pat uosto, o kadangi buvo dar labai anksti, labiausiai norėjosi… kavos.

Prie kioskelio–kavinės kelte jau buvo susidariusi nemaža eilė. Barista ilgokai ruošė kavą, atrodė labai susikaupęs kaip tikras profesionalas – net juokavau, kad čia turbūt gersime aukščiausio lygio kavą. Deja, rezultatas visai nebuvo vertas laukimo: tai buvo pati neskaniausia cappuccino mano gyvenime. Tad jei plauksite šiuo keltu – draugiškas patarimas, - kavos geriau atsigerkite viešbutyje.

O štai pati kelionė nenuvylė: 9 valandą ryto su „Dodekanisos Seaways“ jau išlipome Chalki uoste – mažame, spalvingame ir be galo fotogeniškame.

Emporio, dar vadinamas Nimborio, o vietinių paprasčiausiai – Chalki, yra vienintelė apgyvendinta salos gyvenvietė.

Didžioji dalis namų pastatyti XIX amžiuje, kai Chalki gyventojai vertėsi natūralių jūros kempinių rinkimu, ir gyveno tikrai pasiturinčiai. Tačiau XX a. pradžioje, atsiradus dirbtinėms kempinėms Tolimuosiuose Rytuose, natūralių kempinių paklausa smarkiai krito. Sala neteko pagrindinio pragyvenimo šaltinio, o daugelis vietinių emigravo ieškoti geresnio gyvenimo – į JAV, Australiją ir Naująją Zelandiją.

Ilgą laiką Emporio buvo apleistas, tačiau per pastaruosius du dešimtmečius situacija stipriai pasikeitė. Į salą pradėjo investuoti išeiviai ir regioninės organizacijos – akmeniniai namai buvo kruopščiai restauruoti, sutvarkytos gatvelės, visa gyvenvietė buvo atgaivinta. Šiandien Emporio atrodo tarsi iš graikiškos pasakų knygos su savo pastelinių spalvų namukais ir ramiu uostu..

Ne paslaptis, kad salos žavesys jau seniai pavergė turistus, ypač iš Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Dėl to daugiau nei šimtas namų šiandien čia skirti turistams apgyvendinti.

Chalki iki šiol pavyko išvengti masinio turistų antplūdžio – ir tam yra kelios labai žemiškos priežastys. Pirmiausia, čia ne taip paprasta atsidurti, o paplūdimių pasirinkimas gana kuklus. Iš Emporio pėsčiomis pasiekiami vos trys nedideli paplūdimiai.

Tačiau maudytis galima ir visai čia pat – uosto įlankoje. Vanduo krištolo skaidrumo, uostas stebėtinai švarus (tikrai vienas švariausių, kokius teko matyti Egėjo jūroje), o palei pakrantės promenadą įrengtos kopėčios leidžia tiesiog nulipti į vandenį.

Chalki paplūdimių apžvalga:

1. Pondamos paplūdimys

Pondamos paplūdimys yra vos apie 10 minučių pėsčiomis (mažiau nei už 1 km) nuo Emporio uosto, todėl jį renkasi daugelis vienadienių lankytojų. Paplūdimys nedidelis ir siauras, su smulkiu pilku smėliu. Yra gultų, skėčių, o visai šalia – kelios tavernos, tad viskas patogu ir po ranka.

Nuo netoliese esančios Agia Thekla koplyčios atsiveria labai gražus vaizdas į visą įlanką.

Tiesa, vidurdienį čia gana sausakimša, bet nuo maždaug 16 valandos žmonių gerokai sumažėja ir paplūdimys tampa daug ramesnis. Vanduo krištolo skaidrumo, įlanka apsaugota nuo vėjo, todėl čia dažnai galima pamatyti ir buriuotojų. Puiki vieta trumpam, bet labai maloniam atsigaivinimui.

2. Ftenagia paplūdimys

Ftenagia paplūdimys yra šiek tiek ramesnis nei Pondamos, čia mažiau vienadienių turistų, nes jis šiek tiek toliau. Nuo Emporio iki jo tenka paeiti apie 20–25 minutes pėsčiomis, bet kelias nesudėtingas, o vaizdai pakeliui labai gražūs. Paplūdimys akmenuotas, vanduo skaidrus kaip stiklas – idealus maudynėms ir snorkelingui. Čia yra gultų ir skėčių, taip pat viena taverna.

3. Kania paplūdimys

Kania paplūdimys – pats atokiausias iš Chalki paplūdimių ir turbūt mažiausiai lankomas. Jis įsikūręs maždaug 2,5 km į šiaurę nuo Emporio, o norint jį pasiekti, tenka eiti pėsčiomis bent apie 30 minučių ir įveikti gana stačią kalvą. Tačiau pastangos atsiperka – prieš akis atsiveria sodriai mėlyna įlanka su krištolo skaidrumo vandeniu. Pats paplūdimys siauras, vos apie 10 metrų pločio, su mažais akmenukais. Čia veikia nedidelis Kania Beach baras, kuriame vos už kelis eurus galima išsinuomoti gultus su skėčiais nuo saulės.

Kania paplūdimį pasirinkome be didelių diskusijų. Ryte oras buvo malonus, saulė dar nekepino visu pajėgumu, todėl iki paplūdimio žygiavosi visai lengvai.

Vis dėlto pakeliui vis garsiai mąsčiau apie grįžimą atgal per patį karštį, nes jokio pavėsio ten nėra. Rico tik numojo ranka: Pirma nueikime, o dėl grįžimo suksime galvą vėliau”.

Paplūdimio ruožas čia tikrai nedidelis, bet atėjome patys pirmieji, tad be jokio streso išsirinkome geriausią vietą ant gultų. O kainos – juokingos, pigiau nei grybo.

Maždaug po gero pusvalandžio pasirodė ir daugiau žmonių – nedidelė turistų grupelė, atplaukusi valtimi.

Dieną praleidome idealiai, bet labai tingiai: maudėmės, mėgavomės kokteiliais, skaniai papietavome ir tik vėliau pradėjome galvoti apie tai, kaip čia reikės grįžti atgal į uostą.

Restorane mums pasiūlė grįžti vandens taxi – kaina tik 5 €. Skamba puikiai, bet buvo vienas kabliukas: valtis atplaukia tik du kartus. Nusprendėme nerizikuoti ir rinktis ankstesnį variantą. Atėjome pirmi, nes valtis nedidelė ir norėjome garantuotai gauti vietas. Laukti po kepinančia saule nebuvo labai smagu, o norinčių plaukti greitai prisirinko nemažai.

Ir tada paaiškėjo dar viena smulkmena: tie, kurie ryte atplaukė su šiuo vandens taxi, jau turėjo ir grįžimo bilietus, todėl jiems buvo teikiama pirmenybė. Mes su Rico likome vieninteliai be atgalinio bilieto… bet mums nusišypsojo sėkmė – gavome paskutines dvi vietas. Beje, paaiškėjo, kad tie 5 € galioja kelionei į abi puses.

Taigi pamoka aiški: geriau čia atplaukti ryte su vandens taxi, o ne žygiuoti pėsčiomis kaip mes (nebent norėsite ir atgal žygiuoti). Vienintelis minusas – nebūsite pirmieji paplūdimyje, o atvyksite kartu su kitais.

Kelionė atgal buvo labai trumpa. Grįžtant buvo galima dar kartą pasimėgauti pasakiškais Emporio vaizdais nuo vandens.

Kadangi iki kelto dar turėjome laiko, ramiai pasivaikščiojome po miestelį. Labai rekomenduojame eiti palei jaukią krantinę ir tiesiog pasiklysti vingiuotose gatvelėse – būtent taip Chalki labiausiai ir atsiskleidžia.

Sala labai nedidelė (vos apie 27 km²), tad automobilio čia tikrai nereikia – beveik visur galima nueiti pėsčiomis. Dėl menko eismo Chalki saloje vyrauja ramybė. Uosto viduryje švartuojasi keltas, vakarinėje pusėje prie molų supasi spalvingos žvejų valtys, o rytinėje – jachtos.

Chalki jau seniai pamėgta buriuotojų, tad dienos metu uoste nuolat matyti atplaukiančių ir išplaukiančių jachtų.

Prieš baigiant šį įrašą, dar norėčiau brūkštelėti porą žodžių apie kitą Rodo salos kaimynę - Symi salą.

Symi yra į šiaurės vakarus nuo Rodo salos ir dažnai vadinama Rytų Egėjo jūros perlu. Ji gerokai populiaresnė ir labiau atrasta (ir pamėgta) turistų nei Chalki. Symi beveik dvigubai didesnė už Chalki, čia gyvena apie tūkstantį gyventojų (palyginimui, Chalki – apie 500). Į salą keltu iš Rodo miesto galima nuplaukti maždaug per 1,5 valandos. Ji garsėja savo puslankiu išsidėsčiusiu uostu, spalvingais neoklasicistiniais namais, vienuolynu ir gerokai gyvesne atmosfera – daugiau žmonių, daugiau kavinių, daugiau šurmulio.

Iš pradžių svarstėme apie dar vieną dienos išvyką būtent į Symi, bet galiausiai apsigalvojome. Vaizdais ji mums pasirodė šiek tiek panaši į Chalki, o mums norėjosi kažko kitokio. Tuomet kilo mintis vykti į Marmarį Turkijoje – „GetYourGuide“ siūlo nemažai tokių ekskursijų.

Tačiau paskaitę atsiliepimus greitai apsigalvojome: žmonės rašė apie ilgas eiles pasienio kontrolėje, privalomus (įprastus Turkijoje) sustojimus juvelyrikos parduotuvėse ir labai ribotą laisvą laiką pačiame mieste.

Galiausiai nusprendėme, kad geriausias sprendimas – likti Rodo saloje. Juk ir čia dar tikrai turime ką pamatyti.

Atsisveikinome su Chalki sala nuo kelto denio, dar kartą žvilgtelėję į spalvingą uostą, ir leidome bangoms nešti mus tolyn.

Šią atvirutę parsivežėme atsiminimui iš vietinės Chalki parduotuvėlės. Kaina: 0,10 €. Rico labai patiko.

O kas laukia rytoj – dar pamatysime. 🤍

Armina

Pusryčių metu pasidėliojome šiandienos planą ir nusprendėme, kad pats laikas skirti dieną Rodo miestui.

Eidami link automobilio dar stabtelėjome prie šalia viešbučio esančio paplūdimio – Paralia Kiotariou. Na… tiesiog paplūdimys, nieko įspūdingo. Pasidairėme… ir nusprendėme, kad važiuojam į Rodą.

Pakeliui trumpam sustojome pasigrožėti Viduržemio jūra – žydra, rami ir vis dar šiek tiek mieguista rytinėje šviesoje. Tokie neplanuoti mini sustojimai kelionėse man labai patinka.

Pirma stotelė: Kato Petres

Kato Petres – rami Rodo salos pakrantės atkarpa, kuri puikiai tinka ramiems pasivaikščiojimams. Palei krantą driekiasi maždaug 1,8 km ilgio takas, prasidedantis pietinėje Psaropoula paplūdimio dalyje ir vedantis link Ialyssos. Iš čia atsiveria labai gražūs vaizdai į mažas įlankėles, akmenuotus krantus ir žydrą Viduržemio jūrą.

Čia nerasite nei gultų, nei barų, nei muzikos – tik jūra, švelnus vėjas ir keli akmeniniai suoleliai sustoti ir pasimėgauti panorama.

Vietomis čia yra patogūs įėjimai į vandenį, todėl jei turite maudymosi batus, galima drąsiai šokti atsigaivinti. Kadangi ši pakrantė yra vakarinėje salos pusėje, kartais čia būna vėjuota ir banguota. Sakoma, kad saulėlydžiai čia niekuo nenusileidžia Prasonisi paplūdimio pusei, bet palyginti negaliu – mes čia lankėmės pirmoje dienos pusėje.

Kato Petres paplūdimys tinka tiems, kurie nori pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti ramybe.

Antra stotelė: apžvalgos aikštelė su vaizdu į Rodo miestą

Nuo Kato Petres takelio rekomenduoju truputį pakilti į kalną, nes iš ten atsiveria fantastiška panorama į Rodo miestą.

Atrodo visai prie pat, bet visgi 6 km. 😅

Dar truputį paėjus matosi ir kita salos pusė.

Tikrai verta čia stabtelėti.

Trečia stotelė: Naillac bokštas, vėjo malūnai ir Mandaraki uostas

Rodo mieste neįmanoma nepastebėti Mandraki uosto – vieno iš miesto simbolių, pastatyto dar 400 m. pr. Kr. Čia ir pradėjome savo pažintį su miestu.

Ten, kur kadaise švartavosi karo laivai, šiandien laukia jachtos ir ekskursijų laivai, pasiruošę plukdyti į aplinkines salas. Uosto įėjimą puošia dvi kolonos su salos simboliais - elniu ir jo patele.

Legenda byloja, jog būtent čia turėjo stovėti garsusis Rodo kolosas.

Kas yra Rodo kolosas?

Tai vienas iš septynių senovės pasaulio stebuklų, garsus savo įspūdingu dydžiu ir mįslinga praeitimi. Pasak legendos, 30 metrų aukščio bronzinė statula buvo pastatyta saulės dievo Helijo garbei ir turėjo stovėti būtent čia, Mandraki uoste. Ar tai buvo tiksliai šioje vietoje, lieka paslaptis – šiandien čia matyti tik dvi kolonos. Statula stovėjo vos 50 metų, kol buvo sugriauta žemės drebėjimo, tačiau šiai legendinei vietai tikrai verta skirti dėmesio – vaizdas į uostą, vėjo malūnus ir jachtas nepakartojamas.

Rytinėje pusėje uostą saugo 400 metrų ilgio molas, ant kurio rikiuojasi trys istoriniai vėjo malūnai.

Kadaise juose buvo malami grūdai, atgabenti prekybinių laivų, o šiandien tik vienas iš jų vis dar turi sparnus. Vis dėlto nuotraukose jie atrodo nepaprastai fotogeniškai.

Netoli stovi Naillac bokštas, pastatytas ant kyšulio tarp dviejų senųjų miesto uostų.

Užlipus laiptais į viršų, atsiveria vaizdas į visą pakrantę ir uosto įplauką su malūnais.

Kitoje uosto pusėje, prie Evangelistų bažnyčios, yra keletas suoliukų, ant kurių galima šiek tiek atsipūsti prieš keliaujant toliau.

Ketvirta stotelė: Rodo miesto senamiestis

Rodo sala turi labai turtingą istoriją – per šimtmečius ją formavo daugybė skirtingų tautų. Vaikštant po Rodo miestą, iki šiol aiškiai matyti Bizantijos, Jono riterių, Osmanų ir italų palikimas. Viduramžių Rodo senamiestis nuo 1988 m. yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir šiandien yra viena lankomiausių vietų saloje.

Senamiestyje mums labiausiai patiko siauros, akmenimis grįstos gatvelės, puošnūs namų fasadai, ir tvirtos miesto sienos. Vertėtų užsukti ir į Didžiojo magistro rūmus su įspūdingais bokštais – iš ten atsiveria labai gražus vaizdas į miestą. Oficialiame puslapyje bilieto kaina: 20€, kituose, pvz., GetYourGuide - 26 €.

Beje, šie rūmai nėra tokie seni, kaip gali pasirodyti. 1856 m. juos beveik visiškai sunaikino galingas sprogimas. Pastatas buvo atstatytas 1937–1940 m. italų okupacijos laikotarpiu. Šiandien rūmų viduje galima apžiūrėti muziejų ir parodų sales, kuriose rengiamos laikinos ekspozicijos.

Vaikštant siauromis senamiesčio gatvelėmis, anksčiau ar vėliau vis tiek atsidursite Hipokrato aikštėje – pačioje Rodo miesto širdyje. Aikštės centre stovi Rodo pelėdos fontanas – vienas dažniausiai fotografuojamų objektų mieste.

Šioje vietoje susikerta pagrindinės gatvelės, aplink pilna restoranų, kavinių ir parduotuvių. Dienos metu Hipokrato aikštėje vyrauja tikras šurmulys – restoranų savininkai stengiasi visais įmanomais būdais prisivilioti praeivius, o turistai blaškosi tarp kavinių meniu ir suvenyrų.

Visai šalia stovi ir masyvūs Jūros vartai su dviem bokštais.

Pro juos pateksite į senamiestį iš uosto pusės.

Iš Hipokrato aikštės į vakarus vedanti Sokrato gatvelė – viena populiariausių senamiesčio prekybos vietų. Čia rikiuojasi daugybė mažų butikų, suvenyrų ir juvelyrinių parduotuvių, tad sunku praeiti neužmetus akies bent į kelias vitrinas.

Daugelis poilsiautojų taip ir lieka Sokrato gatvėje, pilnoje parduotuvių ir restoranų. Mūsų nuomone, tai didelė klaida. Tikrąjį Rodo miestą pamatysite tada, jei pasuksite į siauras, akmenimis grįstas gatveles atokiau nuo centro. Ten bus mažiau blizgesio – pamatysite ir apleistų pastatų, ir paprastesnių vaizdų, bet būtent ten rasite netikėtai gražių vidinių kiemelių, namų fasadų su senais, bet labai gražiais balkonais ir, žinoma, tikrą kasdienį miestelėnų gyvenimą.

Rico labai mėgsta craft beer, todėl dar prieš kelionę buvo nusižiūrėjęs „Charlie’s Craft Beer Garden“, į kurį, žinoma, ir užsukome. Rico liko labai patenkintas, o aš, tiesą sakant, labiau tikėjausi kokio nors užkandžio – nes alus nėra mano mėgstamiausias gėrimas. Aš labiau mėgstu kokteilius. Deja, valgyti ten nebuvo nieko. Bet padavėjui manęs pagailo, ir jis atnešė vokišką brezel tiesiai iš virtuvės.

Kaip miela. 🤍

Dar viena Rodo miesto įžymybė – Roloi laikrodžio bokštas. Tai vienas geriausių apžvalgos taškų senamiestyje. Nuo jo viršaus atsiveria vaizdas į senąją ir naująją Rodo miesto dalį, o taip pat – iki pat jūros. Pats bokštas buvo pastatytas Osmanų laikais.

Dar šiek tiek paklaidžioję siauromis senamiesčio gatvelėmis, patraukėme atgal viešbučio link. Kelias automobiliu – beveik valanda, tad vakarą nusprendėme praleisti ramiai. Rytoj kelsimės anksti – plauksime į kitą salą. Į kokią - sužinosite kitą savaitę. 😊

Laukite tęsinio! 🤍

Armina

Šiandien pusryčių metu susidėliojome dienos planą ir nusprendėme, kad pirmiausia norime išsimaudyti, nes vakar nė kojos piršto į vandenį neįmerkėme. Taigi, ilgai svarstyti nereikėjo – pirmas dienos tikslas: Kalithea Springs. Kadangi iki ten automobiliu beveik valanda važiavimo, ilgai nedelsdami leidomės į kelią.

Pasistatėme automobilį didelėje stovėjimo aikštelėje visai prie Kalithea įėjimo. Aikštelė nemokama – didelis pliusas, ypač tokioje populiarioje vietoje. O visai šalia dar yra nedidelis paplūdimys su daugybe gultų.

Pirma stotelė: Kalithea versmės (Kallithea springs)

Kalithea versmės – viena gražiausių Rodo salos vietų, kur istorija, orientalinė architektūra ir žydra Egėjo jūra tobulai dera. Nuo antikos laikų čia tekėjo gydomieji mineraliniai vandenys, o XX a. pradžioje italai pagal architekto Pietro Lombardi projektą šioje vietoje pastatė įspūdingą spa kompleksą.

Vėliau ši vieta buvo apleista, tačiau 2007 m. po ilgos restauracijos kompleksas vėl atgijo. Šiandien Kalithea Springs žavi orientaliniu stiliumi – arkos, kolonos, mozaikinės grindys, palmių sodai ir rotunda, iš kurios atsiveria vaizdas į Egėjo jūrą.

Kalithea architektūra idealiai įsilieja į aplinkinį kraštovaizdį tarp uolų, pušų ir jūros. Be to, ši rotonda – viena populiariausių vestuvių vietų visoje Rodo saloje.

Teritorijoje yra gražus, tvarkingas paplūdimys.

Krišolo skaidrumo vanduo puikiai tinka ne tik paprastam plaukiojimui bet ir snorkelingui (vasarą vandens temperatūra čia siekia iki 25 °C).

Teritorijoje yra įsikūręs nardymo centras bei kavinė. Taip pat čia galima išsinuomoti gultus su skėčiais.

Antra stotelė: Filerimos vienuolynas (Filerimos Monastery)

Nuo Kalithea versmių iki Filerimos – maždaug pusvalandis kelio. Automobilį galima palikti didelėje nemokamoje aikštelėje prie pat įėjimo.

Vos tik įžengėme į teritoriją, mus pasitiko pirmieji Filerimos „gyventojai“ – povai. Jie čia vaikšto visiškai laisvai, spalvoti, triukšmingi ir be galo fotogeniški.

Į dešinę veda nuostabi kiparisų alėja, kuri galiausiai atveda prie 18 metrų aukščio Filerimos kryžiaus.

Nuo jo apžvalgos platformos atsiveria puikus vaizdas į vakarinę Rodo pakrantę.

Pasukus į kairę nuo įėjimo patenkama į senovinio Ialysos miesto teritoriją. Skirtingai nei prie kryžiaus, čia įėjimas mokamas – 6 €. Šioje dalyje yra XIV a. vienuolynas, kurį prieš šimtmetį restauravo italai.

Archeologai šioje vietoje rado daug įdomių radinių: senovinės Atėnei skirtos šventyklos likučius, ankstyvosios krikščionybės koplyčią su išlikusiomis freskomis.

Už vienuolyno, rytinėje pusėje, stovi ir XI a. Kastro Filerimou liekanos, kurio dalis sienų sumūryta iš senosios šventyklos marmurinių blokų.

Šalia - vėjo suformuota medžių alėja, vedanti į dar vieną nedidelę apžvalgos aikštelę.

Iš ten matosi šiaurinė salos pakrantė.

Trečia stotelė: Drugelių slėnis

Drugelių slėnis skamba labai romantiškai, bet realybė šiek tiek kitokia – rugsėjo pabaigoje čia jau labiau vyrauja… tyla nei tūkstančių sparnelių šlamėjimas.

Slėnis padalintas į dvi dalis, o bilietas galioja abejoms. Pats slėnis labai gražus: medžiai, tilteliai, čiurlenantis upelis – čia galima maloniai pasivaikščioti gamtoje, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti ramybe.

Įdomiausia dalis – pati slėnio istorija. Ilgai niekas nesuprato, kodėl būtent ši vieta tapo drugelių namais kol vienas vokiečių entomologas po dvejų metų stebėjimų tai išsiaiškino: čia gausu rytietiškų medžių. Pasirodo, drugeliai labai mėgsta jų sakų kvapą, kuris primena vanilę. Jie čia susirenka poruotis, todėl pavasarį iš kokonų išsirita tūkstančiai naujų gyventojų ir visas ciklas sukasi iš naujo.

Praktinė informacija:
• Bilietas kainuoja 6 € (liepą–rugsėjį), 3 € - kitu metu;
• Nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 12 d. slėnis uždarytas;
• Vasarą atidaryta kasdien 08:00–18:00.

Beje, vos atvykę pirmiausia užsukome į šalia esantį „Butterfly Restaurant Bar“, nes po rytinių maudynių ir pasivaikščiojimo po Filerimos vienuolyną jau šiek tiek išalkome.

Užkandus – lėtas žygis per slėnį, kur net ir be tūkstančių drugelių galima smagiai praleisti laiką, ypač jei mėgstate gamtą.

Nors drugelių beveik ir nematėme, pasivaikščiojimas vis tiek buvo gana malonus.

Ketvirta stotelė: Pranašo Elijaus bažnyčia

Į šią vietą dauguma važiuoja ne tiek dėl pačios bažnyčios (nors ji miela, nedidelė ir gražiai įsiliejusi į peizažą), kiek dėl vaizdų.

Nuo 798 metrų aukščio kalvos atsiveria tokia graži panorama į Anthony Quinn įlanką, kad trumpam net pamiršti, kaip sunkiai čia užvažiavai.

O nuėjus už bažnyčios galima pasigerėti ir miesto panorama.

Kelias į viršų nėra labai paprastas. Jis status, vingiuotas, vietomis toks siauras, kad jei kas nors atvažiuoja priešais, tenka trauktis atbulomis ir melstis, kad nenukabintum veidrodėlių. Bet kai pagaliau užvažiuoji, supranti, kad adrenalinas buvo vertas šių vaizdų.

Penkta stotelė: Anthony Quinn įlanka

Anthony Quinn įlanka – viena garsiausių vietų Rodo saloje, ir visai nesunku suprasti, kodėl. Krištolo skaidrumo vanduo, stačios uolos ir ramios bangos – tikras atvirukų peizažas. Įlanka pavadinta aktoriaus Anthony Quinn vardu po to, kai jis 7-ajame dešimtmetyje čia filmavo Holivudo filmą „Zorba the Greek”.

Tik nereikia tikėtis minkšto balto smėlio – čia karaliauja akmenys, uolos ir net jūros ežiai, todėl maudymosi batai tikrai pravers.

Įlanka rami, be vėjo, todėl ji puikiai tinka povandeninio pasaulio tyrinėjimui – žuvų čia tiek daug, tik spėk dairytis. Dėl to ši vieta labai mėgstama snorkelintojų ir nardytojų.

Kadangi įlanka nedidelė, vasaros viduryje paplūdimiu tenka dalintis su daugybe žmonių. Jei norisi ramybės, geriausias laikas – ankstyvas rytas arba poo pietų. Apie 16 val., žmonių vėl sumažėja, tačiau yra minusas: visas paplūdimys jau būna pavėsyje.

Dėl akmenuoto kranto ir gylio Anthony Quinn įlanka nėra labai tinkama vaikams. Povandeninio pasaulio gerbėjai Faliraki miestelyje ras kelis nardymo centrus, jei reikia įrangos,. Čia yra vieni gražiausių rifų visoje Rodo saloje.

Išsimaudę susiruošėme atgal į viešbutį – laukė beveik valandos ilgio kelias, bet pakeliui dar spėjome pasigrožėti besileidžiančia saule.

Graži, rami ir įvairi diena – būtent to šiandien ir reikėjo.

Įdomu, ką atneš rytojus… 🤍

Armina

Žinoma, norėjosi kažkur, kur dar šilta. Atsidariau oro linijų pasiūlymus ir pagal kainą liko keli Italijos miestai bei Rodo sala. Italija man – amžina meilė, bet Rico po mūsų paskutinės kelionės į ją pareiškė, kad artimiausius dešimt metų ten nebekels kojos. Jam italai – per triukšmingi, nemandagūs, kalba tik itališkai, vairuoja kaip išprotėję ir taip toliau. Keista, nes atrodo, kad aš buvau toje pačioje kelionėje, bet mano įspūdžiai visai kitokie.

Na, bet jei jam Italija – tabu, vadinasi, aš visada galiu į ją grįžti be jo. O dabar pasirinkome Rodo salą.

Šeštadienis, rugsėjo 21 d, 2024 m.

Man labai patinka tai, kad Berlyno oro uoste lagaminus galima priduoti savarankiškai – jokio ilgo stovėjimo eilėje, jokio streso. Nors pats oro uostas turi labai daug trūkumų, bet bent jau bagažo pridavimo sistema iki šiol visada veikė sklandžiai.

Skrydžiui galėjome rinktis tarp „EasyJet“ ir „Ryanair“ – abi kompanijos turėjo labai panašiu metu skrendančius lėktuvus, o ir kainos praktiškai nesiskyrė. Pasirinkome „EasyJet“, nes Rico šias oro linijas mėgsta labiau. Už mūsų abiejų bilietus į abi puses ir vieną 23 kg registruoto bagažo vietą sumokėjome 540,97 €.

Į Rodo salą nusileidome vidurdienį, po maždaug trijų su trupučiu valandų skrydžio. Lagamino teko palaukti ilgokai, mūsiškis buvo vienas iš paskutiniųjų. Prie „Enterprise” automobilių nuomos punkto eilė buvo nemaža. Už septynias dienas su pilnu draudimu sumokėjome tik 240,40 € (užstatas 290 €).

Mūsų viešbutis buvo beveik kitoje salos pusėje – apie 62 km nuo oro uosto. Į jį atvykome tik 15:30 val.

Nakvynė: Kiatori
📍 Absolute Kiotari Resort

Kaina: 917,76 €
Kambarys: superior double room

Maitinimas: pusryčiai ir vakarienė. Maisto kokybė tikrai labai gera, viskas šviežia. Pusryčiai gausūs – nuo šviežių daržovių, vaisių ir graikiško jogurto iki kiaušinių, blynelių ir kelių rūšių keptų patiekalų. Kiekvieną vakarą vakarienės tema buvo skirtinga. Mūsų pasirinktas maitinimas mums pasiteisino šimtu procentų.

Viešbučius ir automobilius dažniausiai rezervuoju per vokišką svetainę „check24” – veikia panašiai kaip „Booking”. Kai gavau rezervacijos patvirtinimą, buvo parašyta, kad mūsų kambaryje bus ir whirlpool. Bet aš žinojau, kad šioje kambario kategorijoje jo nebuvo. Registruodamiesi į viešbutį, žinoma, paklausėme, ar bus ta sūkurinė vonia, sakom – gal padarys upgrade. 😂 Deja, ne – viešbučio darbuotoja tik patvirtino, kad čia ne jų klaida, o „check24”. Parašiau jiems žinutę – be didelių lūkesčių, tiesiog kad žinotų. Ir jie nustebino: atsiprašė bei grąžino mums 80 €.

Pirma stotelė: Plimmiri Fish Restaurant

Ieškant informacijos apie Rodo salą keliose kelionių grupėse aptikau tą pačią rekomendaciją – būtinai nueiti į šią taverną.

Ir tikrai nenusivylėme. Maistas autentiškas, žuvis – šviežia ir skani, aptarnavimas nuoširdus, kainos nesikandžioja. Žuvį gali išsirinkti pats, o ją ant grilio iškeps simpatiškas senukas, kuris, atrodo, šį darbą dirba jau šimtą metų.

Sėdint prie staliuko matosi jūra. Atmosfera čia irgi puiki. Siūlau būtinai apsilankyti.

Antra stotelė: Prasonisi paplūdimys

Nuo restorano iki Prasonisi paplūdimio nuvažiavome per nepilnas 20 minučių. Atvykus radome didelę nemokamą stovėjimo aikštelę, kuri rugsėjo mėnesio pavakarę buvo beveik tuščia – tik keli kemperiai ir kelios mašinos.

Pietinė Rodo salos dalis – tikra banglenčių sporto meka. Pučiant stipriam vėjui, visas Prasonisi paplūdimys prisipildo aitvarininkų ir burlentininkų, atrodo, lyg čia vyktų pasaulio čempionatas.

Dėl puikių sąlygų čia įsikūrė kelios banglenčių bei kaitavimo mokyklos, veikia tavernos ir vietos, kur galima išsinuomoti įrangą. Tik verta būti atsargiems: srovės čia itin stiprios ir nėra tinkamos plaukikams.

Prasonisi su žemynu jungia siaura smėlio nerija – tai vienintelė riba tarp Egėjo ir Viduržemio jūrų. Kartais ši nerija dingsta po vandeniu, ir tada abi jūros tiesiog susilieja. Dėl šio unikalaus reiškinio čia nuolat traukia smalsuoliai ir vienadieniai turistai.

O kai vandens lygis nukrinta, per smėlio seklumą galima pereiti į priešais esančią salelę.

Jei mėgstate dinamiškas vietas, kur nuolat kažkas vyksta, Prasonisi tikrai verta įtraukti į maršrutą. O jei patys ant lentos nelipsite – stebėti aitvarininkus nuo kranto irgi visai smagi veikla.

„Prasonisi“ reiškia „žalia sala“. Pavasarį pavadinimas labai tinka – pusiasalis būna apaugęs žalia augmenija ir čia ganosi ožkos su jaunikliais. Kitais metų laikais vaizdas visai kitoks: žalumos beveik nebėra, vyrauja smėlis, vėjas ir jūros bangos.

Turiu paminėti, kad mus labai nuliūdino, jog vienoje paplūdimio pusėje buvo beprotiškai daug šiukšlių – net „Google Maps“ šią vietą vadina Big Trash Beach. Dėl geografinės padėties tarp dviejų jūrų ir stiprių srovių čia susikaupia ypač daug šiukšlių. Ne sezono metu, kai paplūdimys nevalomas, vaizdas gali būti gana niūrus. Mums tai buvo dar vienas priminimas, kiek plastiko ir visokių atliekų vis dar plaukioja jūrose.

Trečia stotelė: Prasonisi pusiasalis ir švyturys

Apie saulėlydžius Rodo saloje skaičiau dar prieš kelionę – visi rašė, kad Prasonisi pusiasalyje, prie senojo švyturio, visas dangus nusidažo oranžinėmis spalvomis. Tuo norėjome įsitikinti patys. Pasiėmėme prožektorių, nes kelias visiškai neapšviestas, o grįžti jau teks tamsoje.

Pirmoji tako atkarpa veda į kalną – karštą popietę tai ne pats maloniausias reikalas, bet vos atsisuki atgal ir pamatai visą pusiasalį iš aukščiau, supranti, kad verta.

Takas neasfaltuotas ir be jokio pavėsio, tad vanduo ir apsauga nuo saulės čia tikrai privalomi. Pakeliui sutikome būrį kalnų ožkų – jos vaikštinėjo tolumoje ir visiškai nekreipė į mus dėmesio.

Iki pat švyturio šį kartą nėjome – nusprendėme, kad iš toliau jis nuotraukose atrodys gražiau. Radome savo vietą, prisėdome ir laukėme saulėlydžio.

Jo belaukiant man pradėjo kirbėti mintis, kad kelias atgal ilgokas ir tamsoje gali būti tikrai nejaukus. Galiausiai įkalbėjau Rico nebelaukti, kol visai sutems, ir pajudėti atgal anksčiau.

Ir kaip tyčia, truputį paėjus, vidury tako išdidžiai stovėjo kalnų ožys. Didelis. Rimtas. Ožys, kuris akivaizdžiai neketino pasitraukti. Mes irgi sustojome – sąžiningai pasakysiu, truputį išsigandau. Rico bandė juokauti, kad gal grįžtam atgal prie švyturio ir laukiam saulėlydžio ten. Gal, kai grįšim, jo jau nebebus. 🫣

Tolumoje pamatėme dar vieną porelę – jie greičiausiai irgi norėjo eiti link švyturio, bet akivaizdžiai atsidūrė tokioje pačioje situacijoje: pamatė ožį, apsisuko ir grįžo atgal.

Nežinau, kaip jūs, bet aš laukinių gyvūnų bijau. Atsimenu, prieš dešimt metų Kipre mus buvo užpuolęs laukinis asilas… Atsimenu kaip vakar, draugas tada sakė:. „Tik neprovokuokit kalnų ožkų, jos gali būti labai agresyvios”.

Galiausiai ožys, matyt, nusprendė, kad mes nepakankamai įdomūs, ir ramiai nužingsniavo savo keliais. Mes LABAI greitai ir tyliai pasišalinome iš čia.

Išduosiu paslaptį: Prasonisi paplūdimyje saulėlydžiai irgi nuostabūs. Įsitikinkite patys. 😅

Po visų šiandienos įspūdžių pagaliau sugrįžome į viešbutį – pavargę, bet laimingi.

Rytoj laukia dar viena nuotykiais kvepianti diena.

Laukite tęsinio! 🤍
Armina