Turkija: 2 dalis (Turkijos rivjera)
Šiandienos maršrutas: orientacinė ekskursija po apylinkes -> Alanija (Alanya). Ką svarbu žinoti apie pinigus ir taksi. Ką verta pamatyti Alanijoje.
Trečiadienis, sausio 8 d, 2025 m.
Pirma naktis Turkijoje. Išsimiegojome puikiai – gal dėl to, kad buvom tiesiog išsekę po kelionės, o gal todėl, kad čiužiniai pasitaikė netikėtai patogūs. Kaip ten bebūtų, naktis praėjo sklandžiai.
Nusileidę į pusryčių salę likome maloniai nustebinti. Stalai lūžo nuo maisto – nuo kiaušinienės ir alyvuogių iki visokių turkiškų užkandžių, sūrių, dešrų, vaisių ir desertų. Buvo visko tiek, kad net sunku išsirinkti. Rico, kaip tikras gero maisto mėgėjas, po pusryčių akivaizdžiai atsigavo – nuotaika pagerėjo, ir kambarys, kuris vakar buvo lyg iš siaubo filmo, šiandien jau atrodo visai neblogas.
Sutartu laiku nusileidome į viešbučio fojė. Šįkart čia jau šurmuliavo gerokai daugiau žmonių nei vakar mūsų beveik tuščiame lėktuve. Susirinko trys pilni autobusai! Pasirodo, čia atskrido keliautojai ne tik iš Berlyno, bet ir iš dar kelių Vokietijos miestų. Du autobusai – vokiškai kalbantiems turistams, vienas – turkiškai.
Važiavome nelabai toli, apie 40 minučių. Mus nuvežė prie kažkokio vandens telkinio. Koks pavadinimas? Nežinau. Net jei dabar kas pašnibždėtų į ausį – vis tiek nerašyčiau. Vieta nelabai verta minėjimo. Bet! Kaip paaiškino mūsų gidas – labai labai fainas vyrukas –ekskursijos tikslas ir nebuvo tas tas ežeras, o labiau susipažinimas, planų aptarimas ir šiaip – pradžia viskam.
Rytoj kiekvienas galės pats pasirinkti, ką veikti: galima ilsėtis savarankiškai arba nusipirkti ekskursiją į Manavgat miestelį ir leistis į pasiplaukiojimą laivu. Aš dar prieš kelionę buvau susidėliojusi trijų laisvų dienų planą: Alanija, Antalija ir Pamukalė. Norėjosi nebūti priklausomiems nuo grupės ir judėti savo tempu ir ten kur mums norisi.
Apie 13 valandą jau keliavome atgal į viešbutį, kuris įsikūręs tiesiog viduryje autostrados, o aplink nieko. Su Rico nutarėm – imam taksi ir važiuojam į Alaniją. Bet tada, lyg skaitydamas mūsų mintis, gidas pasiūlė visam autobusui išvyką į Alaniją: nuvežtų iki gražios apžvalgos aikštelės, duotų porą valandų laisvo laiko ir 16 val. parvežtų atgal. Kaina – 10 € žmogui. Rankų miškas – visi nori. Norėjome ir mes, tik su viena sąlyga: važiuosime kartu, bet atgal grįšime savarankiškai, kada patys užsimanysim.
Kaip ir žadėta, pirmasis sustojimas – Alanya Seyir Terası. Vaizdas – wow. Visa Alanija kaip ant delno.
Aplink – gražiai sutvarkytas parkelis, o visai šalia – ir holivudiškas ženklas „I ❤️ Alanya“. Patys būtume čia vargiai užlipę – kalnas status, reiktų gerų dviejų valandų arba taksi.
Antras sustojimas – Alanijos uostas. Gidui pranešėm, kad mūsų 16 val. nelauktų – nuo šiol keliaujam savo tempu.
Svarbiausias klausimas: Tai, ką būtina pamatyti Alanijoje?
Alanijos uostas ir raudonasis bokštas (Kızıl Kule)
Palei krantinę driekiasi gražiai sutvarkyta promenada, prisodinta daug palmi. Čia galima pasivaikščioti ir pasigrožėti Alanijos ir jos kalnuotų vietovių panorama, o išalkus papietauti ar išgerti turkiškos kavos, nes kavinių ir restoranų čia nestinga.
Uoste stovi labai daug įspūdingų piratų laivų, vienas už kitą gražesnių, kurie siūlo turus po Turkijos Rivjeros pakrantę, dažnai pietūs ir gėrimai būna įskaičiuoti į kainą. Turų pardavėjai čia kas kelis metrus, nusiteikite, kad būsite dažnai užkalbinti. Ekskursijos laivu metu galima gėrėtis nuostabiais Alanijos miesto vaizdais nuo vandens.
Kızıl Kule, arba Raudonasis bokštas – vienas žinomiausių Alanijos simbolių ir svarbiausių lankytinų objektų mieste. Jis stovi visai šalia uosto, todėl sunku jo nepastebėti – raudonos plytos ir tvirtas siluetas tikrai traukia akį. Šis 30 m aukščio bokštas seldžiukų laikotarpiu tarnavo kaip gynybinis bokštas. Nuo jo stogo atsiveria puikus vaizdas į uostą. Įėjimas simbolinis –10 Turkijos lirų (apie 0,22 €). Nuo šio bokšto palei originalias uosto gynybines sienas veda gražus pasivaikščiojimo takas link seldžiukų laivų statyklos.
Įėjimas: Raudonasis bokštas lankytojams duris atveria kasdien: vasarą (nuo balandžio iki spalio mėn.) - nuo 09:00 iki 19:00 val., žiemą (nuo lapkričio iki kovo mėn.) - nuo 08:00 iki 17:00 val.
Bilietas: 10 Turkijos lirų (apie 0,22 €)
Alanijos švyturys
O jei norisi šiek tiek ramybės ir gražių vaizdų – rekomenduoju pasivaikščioti iki Alanijos švyturio. Jis išdidžiai stūkso pakrantėje ir puikiai tinka tiek gražiai nuotraukai, tiek trumpam pabėgimui nuo miesto šurmulio.
Patarimas: vakarėjant nueikite iki švyturio. Iš ten atsiveria nuostabi miesto panorama, o visas miestas žiba vakaro šviesoje.
Seldžiukų laivų statykla (Alanya Tersanesi)
Tai viena įdomesnių istorinių vietų Alanijoje, kurią tikriausiai jau esate matę ne vienoje nuotraukoje. Ji įsikūrusi visai šalia Raudonojo bokšto ir, kaip ir jis, buvo pastatyta XIII amžiuje seldžiukų laikais.
Nepaisant savo amžiaus, statykla išlikusi gana geros būklės: čia rasite penkis laivų dokus (kiekvienas jų – daugiau nei 7 metrų pločio), sargybos namelį, keletą atstatytų akmens arkų ir daugiau nei 50 metrų ilgio sieną. Vaikštant pajūriu ši vieta labai gražiai įsilieja į pakrantės vaizdą.
Statyklą galima aplankyti savarankiškai, bet jei mėgstate istorijas – galima prisijungti ir prie ekskursijos. Beje, čia dažnai sustojama ir per įvairius turus su piratų laivais. Žiemos sezono metu statykla lankytojams atvira nuo 8 iki 17 val., vasarą - šiek tiek ilgiau. Patogiausia – įsigyti bendrą bilietą, kuris galioja tiek šiai statyklai, tiek šalia esančiam Raudonajam bokštui. Kaina – apie 50 Turkijos lirų (apie 1,20 €).
Įėjimas: Vasarą (nuo balandžio iki spalio mėn.) - nuo 09:00 iki 19:00 val., žiemą (nuo lapkričio iki kovo mėn.) - nuo 08:00 iki 17:00 val.
Bilietas: 50 Turkijos lirų (apie 1,20 €).
Alanijos tvirtovė (Alanya Kalesi) – tai viena įspūdingiausių vietų mieste . Ji pastatyta XIII amžiuje. Vidinė tvirtovės dalis (Iç Kale) apsupta net 6 kilometrų ilgio sienomis, kurios taip gerai išsilaikiusios, kad visa teritorija šiandien veikia kaip muziejus po atviru dangumi.
Viduje – mečetė, keli suvenyrų kioskeliai ir net restoranas su vaizdu. Pats užlipimas iki viršaus gana status, bet pakeliui yra kelios vietos atsikvėpti pavėsyje. Jei nenori kopti pėsčiomis – gali rinktis patogesnį variantą: keltuvą.
Tvirtovė atvira lankytojams 9:00-19:30 val. vasaros sezono metu, 08:30-17:00 val. žiemos sezono metu, o bilietas kainuoja apie 4,55 €.
Alanijos keltuvas (Alanya Teleferik) – nuo 2017-ųjų leidžia pasigrožėti miestu iš paukščio skrydžio. Kabina pajuda nuo pat paplūdimio ir kyla link Alanijos tvirtovės. Atstumas – apie 900 metrų, o pakilus dar teks šiek tiek paėjėti. Iki pat pilies viršaus - kiek mažiau nei kilometras.
Patariu keltis keltuvu saulėlydžio metu. Miestas tada atrodo lyg iš atviruko.
Darbo laikas: kasdien nuo 9:30 iki 19:00.
Bilietas į vieną pusę kainuoja 150 Turkijos lirų (apie 3,50 €).
Mes – iš tų, kurie nemėgsta su savimi tampytis daug grynųjų. Visur, kur tik keliaujam, stengiamės atsiskaityti kortele. Ir iki šiol niekada nebuvom susidūrę su jokiais nesklandumais… kol neatvažiavom į Turkiją. Čia pasigailėjome, kad nebuvom atsivežę šiek tiek daugiau eurų grynais. Pasirodo, nuo 2025-ųjų Turkijoje ženkliai padidinti mokesčiai už pinigų nusiėmimą su užsienietiškomis banko kortelėmis (net iki 8 %)! Pvz, kai mes nusiėmėme 300 €, bankas nuskačiavo net 324 €! Skaudu ir šiek tiek pikta. Mūsų gidas pasakojo, kad šis įstatymas buvo daugeliui netikėtas ir sakė perduos kelionių agentūrai, kad būtinai prie kelionės aprašymo įrašytų patarimą – atsivežti grynųjų.
Todėl patariame ir mes: jeigu keliaujat į Turkiją – būtinai pasiimkite grynųjų pinigų.
Geriau juos išleiskite prasmingiau, nei banko mokesčiams.
Atsisveikinus su gidu pajudėjome link uosto. Oras pasakiškas, bet pasivaikščiojimas palauks. Pirmiausia reikia pasistiprinti. Išsirinkome Maestro Restaurant Cafe ve Bar, iš čia galima puikiai stebėti neskubančius praeivius, prie krantinės plūduriuojančius laivus, pardavėjus, siūlančius įsigyti turus, vėjyje siūbuojančias palmes.. Mes irgi nusprendėm neskubėti. Užsisakėm po kokteilį – nes jei ne dabar, tai kada? Ir paragavimui du skirtingus turkiškus patiekalus – Iskender kebabą bei osmanišką kebabą, pirmąji rekomendavo būtinai paragauti mūsų gidas. Tikėjausi kažko labiau “kebabiško” 😅, bet buvo labai skanu!
Po sočių pietų nusprendėm judėti toliau. Aplink uostą – šurmuliuojančios gatvelės, viena po kitos viliojančios suvenyrų parduotuvėlės, kvapai, spalvos ir triukšmas, gyvenimas čia verda.
Vėliau pasukome į promenadą prie Kleopatros paplūdimio, – labai gražus maršrutas su vaizdais tiek į kalnus, tiek į jūrą.
Nuėjome iki paties miesto pakraščio, kur susistabdėme taksi – už 6 eurus vėl atsidūrėme viešbutyje, vos spėjome į vakarienę.
Ar žinojote, kad Turkijoje kai kuriose vietose išties yra įrengti specialūs „taksi mygtukai“?
„Taksi mygtukai“ (Taxi buton / Taksi çağırma düğmesi) – tai fiziniai mygtukai, esantys prie viešbučių, sankryžų, gatvėse ar net ant stulpų ar medžių.
Paspaudus mygtuką, signalas siunčiamas į artimiausią taksi postą, o laisvas vairuotojas atvyksta pasiimti keleivio. Tokių mygtukų ypač dažnai galima rasti didesniuose miestuose ir turistiniuose kurortuose. Tai itin patogu keliaujant, kai neturi interneto ar nenori naudotis programėlėmis.
Pirma diena Turkijoje praėjo – ir jau galim drąsiai sakyti: už tokią kainą gavom daugiau, nei tikėjomės. Ir jei tokia pradžia, tai kas laukia toliau? Tikiuosi, kad tik geriau! 😅
Laukite tęsinio!
Armina
